Diližanas: kaip veikė ir kaip juo keliavo

Diližansas buvo viešas keturratis vežimas, vežęs mokančius keleivius ir mažesnes siuntas fiksuotu maršrutu ir pagal tvarkaraštį. Paprastai jį traukė keturi arkliai, kartais šeši. Arkliai neištvėrė viso kelio, todėl maršrutas buvo padalytas į etapus, paprastai 10–15 mylių, t. y. apie 16–24 km. Kiekvieno etapo pabaigoje, dažniausiai prie užeigos, laukė pailsėjusi kinkinių pora — arkliai, pakinkyti kartu prie vienos transporto priemonės. Iš tų etapų, angliškai stages, diližansas gavo anglišką pavadinimą stagecoach.

Net arklių keitimas nedarė diližanso greitu kelionės būdu. Iki XVIII a. pabaigos jis vidutiniškai važiavo apie 8 km per valandą ir per dieną įveikdavo apie 100–110 km. Patogumas ir greitis atėjo tik su geresniais keliais ir keleivių dėžės pakaba: pirmiausia ant odinių diržų, vėliau ant plieninių spyruoklių. Kai 1830-aisiais pradėjo važiuoti traukiniai, diližansai pamažu dingdavo iš pagrindinių maršrutų. Diližanso modelyje gali pamatyti, kas jį darė kelionės mašina: dėžės pakaba, pasukama priekinė ašis ir vietos keleiviams bei bagažui.

Kaip veikė diližansas: arkliai, ratai ir pakaba

Diližansas jungė tris sprendimus, be kurių sunkus, pilnas vežimas to meto keliuose toli nenueitų: kinkinius, kurie traukė ir stabdė, važiuoklę, kuri galėjo sukti, ir pakabą, kuri slopino smūgius.

• Kinkinys ir iena. Arkliai buvo pakinkyti poromis. Priekinė pora vedė, galinė stovėjo arčiausiai vežimo ir traukė iena — mediniu strypu, prijungtu prie priekinės ašies. Nuokalnėje galiniai arkliai rėmėsi į diržą aplink kryžių, prijungtą prie ienos, ir taip lėtino vežimą. Amerikietiški Concord tipo diližansai turėjo ir medinius stabdžių kaladėles, kurias vežėjas koja spaudė prie galinių ratų geležinių lankų.
• Pasukama priekinė ašis. Ašis yra ašis, ant kurios sukasi du ratai. Galinė ašis buvo pritvirtinta prie važiuoklės; priekinė sukosi apie vertikalią kaištį centre. Kadangi iena ėjo prie priekinės ašies, arkliai posūkyje ją nukreipdavo nauja kryptimi. Priekiniai ratai paprastai buvo mažesni už galinius, kad posūkyje tilptų arčiau po transporto priemone ir vežimas apsisuktų mažesnėje erdvėje.
• Dėžės pakaba. Dėžė, kurioje sėdėjo keleiviai, senesnėse transporto priemonėse visai nebuvo pakabinta. Vėliau ji kabėjo ant storų kelių odos sluoksnių diržų, einančių po grindimis ir pritvirtintų prie važiuoklės. Dėžė linguodavo pirmyn, atgal ir į šoną ir taip slopino ratų smūgius. Knygoje Roughing It (1872) Markas Twainas amerikietišką Concord diližansą palygino su lopšiu ant ratų.

Plieninės spyruoklės vežimuose pasirodė jau XVII a. pabaigoje, bet paplito tik vėliau. 1804 m. anglų vežimų meistras Obadiah Elliott patentavo elipsines lapines spyruokles — du plieninių juostų lankus, sujungtus galuose. Dėžė tada rėmėsi į spyruokles prie ašių, o sunki išilginė sija po transporto priemone nebereikėjo. Lygesniuose Anglijos keliuose spyruoklės pakeitė diržus. Amerikoje, kur keliai dažnai tebuvo vėžės su grioveliais, pakrautas vežimas duobėse gniuždė spyruokles iki važiuoklės ir jos neištvėrė, todėl ten statytojai liko prie diržų.

Koks buvo kelionė diližansu ir kodėl ji truko ilgai

Kelionė diližansu reiškė pilną transporto priemonę, fiksuotą tvarkaraštį ir sustojimus. Viduje paprastai sėdėjo keturi–šeši keleiviai; kiti važiavo ant stogo, o vienas ir ant vežėjo sėdynės — pakeltos suoliuko priekyje. Bagažas ėjo ant stogo arba į skrynią gale. Britų pašto diližansuose ginkluotas sargas stovėjo prie pašto skrynios gale.

Arklių keitimas stotyje buvo trumpas, bet keleiviai sustodavo ir užeigose valgyti, gerti ar nakvoti. Amerikoje, kur keliai buvo prastesni, žmonės grūdosi ant kietų suolų, o kai arkliai sunkiose atkarpose ėjo žingsniu, dalį kelio geriau buvo eiti pėsčiomis greta transporto priemonės. Kodėl kelionė truko ilgai, paaiškina trys dalykai:

• Arklių ritmas. Kinkinys su sunkiu vežimu iki XVIII a. pabaigos vidutiniškai važiavo apie 8 km per valandą. Švieži arkliai stotyse laikė ritmą, bet kiekvienas keitimas ir kiekvienas sustojimas ilgino bendrą laiką.
• Keliai. Negrįsti keliai su grioveliais lėtino transporto priemonę, o lietuje ar šaltyje dažnai visai negalima buvo keliauti. Kai Anglijoje paplito prižiūrimi mokami keliai ir skaldos danga, vidutinis greitis pakilo nuo apie 10 iki 13 km per valandą.
• Pakaba. Vežimas be pakabos arba kabantis ant diržų duobėse stipriai kratė ir linguojo. Diližansų greitis pakilo tik tada, kai prie geresnių kelių prisidėjo plieninės spyruoklės.

Kaip kelionė pamažu greitėjo, rodo šios angliškos atkarpos:

Kodėl geležinkelis išstūmė diližansą

Geležinkelis atėmė iš diližanso tai, kuo rėmėsi jo prekyba: greitį ir paštą. Diližansai ir pašto vežimai negalėjo konkuruoti su traukinių greičiu, o paštas greitai perėjo ant bėgių. Be to, lokomotyvui nereikia šviežio kinkinio kas kelias dešimtis kilometrų.

Tarp Liverpulio ir Mančesterio geležinkelis paštą pirmą kartą vežė 1830 m. lapkričio 11 d. 1840-ųjų pradžioje dauguma iš Londono išvykstančių diližansų jau nebevažiuodavo. Diližansai išliko ten, kur bėgiai dar nesiekė: atokiose Anglijos dalyse iki 1850-ųjų, Prancūzijoje kai kuriose vietose iki autobusų. Per Jungtines Valstijas jie važiavo, kol 1869 m. buvo baigtas geležinkelis nuo kranto iki kranto, o amerikietiški Concord diližansai liko įprastoje tarnyboje iki XX a.

Taigi diližansas nedingo iškart. Jis traukėsi etapą po etapo, kai plėtėsi bėgiai. Kaip veikia mašina, kuri jį pakeitė, skaityk straipsnyje Garvežys: kaip garas suka ratus ir ką parodo modelis.

Ką pastebėti diližanso modelyje

Medinis diližanso modelis nerodo, kaip greitai jis važiavo, o kaip buvo pastatytas. Ką tiksliai tavo modelis kopijuoja, matai iš instrukcijų ir paveikslų. Žiūrėdamas pastebėk šiuos taškus:

• Dėžės pakaba. Pažvelk iš šono po dėže ir ieškok diržų ar spyruoklių lankų tarp dėžės ir važiuoklės. Tada švelniai spausk pirštu vieną dėžės kampą. Jei dėžė juda ir grįžta, modelis kopijuoja pakabą. Jei nejuda, pakaba tik nurodyta forma — nespausk dėžės toliau, kad jungtys neatsilaisvintų.
• Priekinė ašis. Švelniai pasuk ieną ar važiuoklės priekį į šoną. Jei priekinė ašis sukasi apie kaištį, o galinė lieka tiesi, modelis suka kaip tikras vežimas. Palygink ir ratų dydį: mažesni priekiniai posūkyje telpa arčiau po transporto priemone. Kai ašis kieta, sustok ir pažiūrėk instrukcijose, ar ji turi suktis, prieš spausdamas toliau.
• Judėjimo perdavimas. Jei modelis turi mechanizmą, pavyzdžiui muzikinę dėžutę, stumk jį švelniai stalu ir stebėk, kuris ratas ar ašis sukasi su mechanizmu. Kur krumpliaratis liečia ašį, ratų judėjimas pereina mechanizmui. Kai mechanizmas stovi, kol judi, ratai galbūt slysta stalu arba kažkas blokuoja krumpliaračius.
• Vietos žmonėms ir bagažui. Surask vežėjo sėdynę priekyje, dėžės duris, laiptelį ir bagažo skrynią ar platformą. Kiekviena iš tų dalių priklauso kažkam kelionėje diližansu: sėdynė vežėjui, dėžė ir stogas keleiviams, skrynia lagaminams ar paštui.

Jei baigtame modelyje ratai ar ašis sunkiai sukasi arba mechanizmas stringa, trinties suradimo žingsniai yra straipsnyje Mechanizmas stringa: kaip rasti trintį ir ją pašalinti.

Tas dalis gali, pavyzdžiui, apžiūrėti modelyje Medinė mechaninė 3D dėlionė - Stagecoach ROKR AMKA1. Pagal parduotuvės aprašymą jį gali tempti, jis suka iki 25 laipsnių kairėn ir dešinėn ir važiuodamas groja melodiją Greensleeves. Turi ir laiptelius, atidaromą saugojimo skyrių ir duris. Pagal parduotuvės duomenis skirtas nuo 14 metų.

Dažni klausimai