Triumfo arka: kodėl ją pastatė ir ką ant jos rasi

Paryžiaus Triumfo arką savo kariuomenės garbei liepė pastatyti Napoleonas po pergalės Austerlico mūšyje 1805 m. gruodį. Kertinis akmuo padėtas 1806 m. rugpjūčio 15 d., Napoleono gimtadienį, tačiau statybas nutraukė valdžios pasikeitimai, todėl arka atidaryta tik 1836 m. liepą, po 30 metų.

Apskritos aikštės viduryje ji stovi todėl, kad buvo pastatyta ten, kur keliai jau tada susikirsdavo žvaigždės pavidalu, o šiandien iš čia išsiskiria dvylika prospektų. Ant jos sienų rasi keturias dideles skulptūrų grupes, šešis reljefus su mūšiais ir šimtus mūšių bei generolų vardų, o po skliautu – Pirmojo pasaulinio karo nežinomo kareivio kapą. Tas pačias dalis gali ieškoti ir mediniame arkos modelyje.

Kodėl arką pastatė ir kodėl ji buvo statoma 30 metų

Arka Napoleonas norėjo pašlovinti Didžiąją armiją, t. y. kariuomenę, su kuria laimėjo prie Austerlico. Pavyzdys buvo senosios romėnų triumfo arkos, ypač Tito arka Romoje, o projektą parengė architektas Jean-François Chalgrin.

Arka stovi vakariniame Eliziejaus laukų gale, priešais Tiuilri rūmus, kurie tuomet buvo Napoleono rezidencija Paryžiuje. Taip ji yra ilgos tiesios ašies dalis, kuri veda nuo Luvro per Eliziejaus laukus toliau į vakarus.

1810 m. Napoleonas vedė Mariją Luizą Austrietę, ir vestuvių procesija turėjo įžengti į Paryžių per aikštę, kurioje buvo statoma arka. Piliorai tada vos kyšojo virš žemės, todėl Chalgrin liepė iš medinės konstrukcijos ir tapytos drobės pastatyti tikro dydžio arką. Šiame modelyje jis pamatė savo projektą vietoje ir pagal jį projektą dar pakoregavo.

Chalgrin mirė 1811 m. Po Napoleono žlugimo 1814 m. statybos sustojo, o vėl jas pradėjo tik karalius Liudvikas XVIII 1823 m. Jos baigtos valdant karaliui Liudvikui Pilypui, kuris arką skyrė revoliucijos ir imperijos armijoms. Arka atidaryta 1836 m. liepos 29 d.

Arką sudaro keturi masyvūs akmeniniai piliorai, sujungti skliautais. Dviejose pagrindinėse pusėse yra po vieną didelę angą, siauresnėse šoninėse – mažesnės. Viename pilioriuje vingiuoja sraigtiniai laiptai, o iki arkos stogo – 284 laiptelių.

Aikštė aplink arką vadinosi Place de l’Étoile, t. y. Žvaigždės aikštė. Keliai čia žvaigždės pavidalu susikirsdavo dar prieš statant arką, tačiau dabartiniai dvylika prospektų atsirado tik pertvarkant Paryžių, kam XIX a. antroje pusėje vadovavo prefektas Haussmann. Nuo 1970 m. aikštė vadinama Charles de Gaulle vardu. Pati arka yra apie 50 metrų aukščio ir apie 45 metrų pločio.

Ką vaizduoja skulptūrų grupės, reljefai ir vardai ant sienų

Puošybą sukūrė keli skulptoriai tik XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai statyba buvo baigiama. Didžiausios yra keturios skulptūrų grupės ant piliorių, ir kiekviena jų skirta vieniems metams:

• Savanorių išžygiavimas 1792 m., sukurtas François Rude, dar vadinamas „Marseliete“, pusėje į Eliziejaus laukus. Virš savanorių, išžygiuojančių ginti jaunos respublikos, sklando sparnuota moteris – Laisvės genijus.
• 1810 m. triumfas, sukurtas Jean-Pierre Cortot, taip pat pusėje į Eliziejaus laukus. Jis šlovina Napoleono pergales.
• 1814 m. pasipriešinimas ir 1815 m. taika, sukurti Antoine Étex, priešingoje arkos pusėje.

Virš skulptūrų grupių yra šeši reljefai, t. y. į sieną iškalti vaizdai, kurių figūros iš jos išsikiša. Jie vaizduoja revoliucinių ir Napoleono karų įvykius, tarp jų ir Austerlico mūšį. Aukščiau aplink arką eina frizas – juosta su karių reljefu, o pačiame viršuje yra atika, viršutinė pastato dalis virš karnizo. Ant atikos yra 30 skydų su pergalingų mūšių pavadinimais.

Ant vidinių angų sienų iškalti mūšių ir šimtų generolų iš revoliucijos ir imperijos karų vardai. Jei vardas pabrauktas, tas vyras žuvo kovoje. Didžiojo skliauto lubas puošia iškaltos rozetės.

Kas yra nežinomo kareivio kapas po arka

Po didžiuoju skliautu ilsisi Pirmojo pasaulinio karo prancūzų kareivis, kurio vardo niekas nežino. Jis atstovauja visiems, kurie kare žuvo už Prancūziją. Mintis pagerbti žuvusiuosius vienu nežinomu kareiviu kilo dar 1916 m., per karą.

1920 m. lapkričio 10 d. Verdene kareivis Auguste Thin išrinko vieną iš aštuonių karstų su neatpažintų prancūzų kareivių palaikais. Kitą dieną karstas nugabentas prie Triumfo arkos, o 1921 m. sausio 28 d. kareivis palaidotas toje vietoje, kur ilsisi iki šiol. Ant kapo plokštės prancūziškai parašyta, išvertus: „Čia ilsisi prancūzų kareivis, miręs už tėvynę, 1914–1918“.

Liepsną virš kapo pirmą kartą 1923 m. lapkričio 11 d. uždegė karo ministras André Maginot. Nuo tada ji kiekvieną vakarą 18.30 val. vėl įpučiama per ceremoniją, kurią rengia draugija La Flamme sous l’Arc de Triomphe. Šiandien liepsna primena abiejų pasaulinių karų žuvusiuosius.

Į ką atkreipti dėmesį mediniame Triumfo arkos modelyje

Medinis modelis rodo arką sumažintą, todėl gali ją palyginti su tikru statiniu. Ir Chalgrin savo projektą patikrino modelyje, nors ir tikro dydžio. Kokias puošybos dalis turi tavo modelis ir kaip jas perteikia, sužinosi iš jo instrukcijos ir paveikslėlių. Lygindamas sutelk dėmesį į šias vietas:

• Aukščio ir pločio santykis. Tikroji arka yra apie 50 metrų aukščio ir apie 45 metrų pločio, taigi beveik tokia pat plati, kokia aukšta. Išmatuok modelio aukštį ir plotį be pagrindo. Jei santykis gaunasi ryškiai kitoks, modelis šiuo atžvilgiu statinį pakeitė.
• Skulptūrų grupės prie piliorių. Dviejose pagrindinėse pusėse ieškok keturių skulptūrų grupių piliorių papėdėje. Tikrojoje arkoje Savanorių išžygiavimas ir Triumfas yra pusėje į Eliziejaus laukus, todėl pagal juos sužinosi, kuria puse tavo modelis stovėtų į šį prospektą.
• Plokštumos virš skulptūrų grupių. Tikrojoje arkoje ten yra reljefai su mūšiais. Palygink, kas toje pačioje vietoje yra modelyje: vaizdas, raštas ar lygus paviršius.
• Viršutinė dalis. Virš angos surask karnizą, frizo juostą ir atiką. Tikrojoje arkoje atika laiko 30 skydų su mūšių pavadinimais, todėl pažiūrėk, kaip ją perteikė tavo modelis.

Jei nori šias dalis iš arti apžiūrėti namuose, medinis modelis Pergalės arka Little Story E011 pagal parduotuvės duomenis skirtas nuo 14 metų.

Dažni klausimai